S.T.A.L.K.E.R. The Zone 2018-05-24/27

Moderator: Nemiga

S.T.A.L.K.E.R. The Zone 2018-05-24/27

Postby Nemiga » 30 Aug 2017, 22:32

Image
LARP stiliaus žaidimas

Žaidimo pradžia 2018-05-24 Pabaiga 2018-05-27

Žaidimo vieta 55.122906, 24.636091 (WGS) Apleista Kelmų raketinė bazė.

Žaidimo organizatoriai : airsoftgame.lt, deepsand, LSHA



Bendros žaidimo taisyklės: LSB

Žaidime bus naudojama A.R.M. 3.0b mobili sistema (privaloma turėti mobilų įrenginį su Android sistema)
Planuojami žaidimo patogumai priklausys nuo dalyvių skaičiaus : Renginio draudimas, biotualetai, kava arba arbata, geriamas vanduo, 220, bazių apšvietimas, transportas poligono viduje.



Ginklu galingumo (FPS) limitai
Klasė.....Ginklas.....................Galingumas su 0,2 g bbs...Saugus atstumas..............Pastate...............Lauke

1..........Bet koks.......................iki 100 m/s.....................1 m.......................pavieniai..........be apribojimų

2..........Bet koks.......................101 – 125 m/s..................5 m.......................pavieniai..........be apribojimų

3..........Kulkosvaidžiai................130-150 m/s...................15 m.....................draudžiama........be apribojimų

4..........Snaiperiniai...................125 – 150 m/s.................15 m.....................draudžiama........pavieniai

5..........Snaiperiniai...................151 – 170 m/s.................20 m.....................draudžiama........pavieniai

6..........Snaiperiniai bolt action.....171 – 200 m/s.................30 m.....................draudžiama........pavieniai

ŽAIDIMO LEGENDA
Ką aš čia veikiu .....
Gavęs informacijos apie nepaaiškinamus reiškinius nusprendžiau apsilankyti teritorijoje kurios koordinates gavau iš seno pažystamo. Trumpas apsilankymas, geras straipsnelis ir tikėtina, kad galėsiu parduoti kokiam žurnaliukui. Tašėje fotokamera, keletas atsarginių akumuliatorių, neperšlampama striukė, džinsai ir į kelią.
Pradžia :
Keli kilometrai iki nurodyto taško mane supakavo grupė kariškiu. Nors ėjau nesislėpdamas keliu, tai buvo staigmena, kai iš niekur atsirado kariškių kapitonas, paguldė ant žemės ir švelniai kerziniu batu pakasė mano šonkaulius. Nieko nepaaiškinę nutempė prie kažkokių apleistų pastatų, kuriuose buvo isikūrę daugiau kariškių, civilių piktais veidais ir mokslininkų, kuriuos buvo nesunku atskirti pagal malonią šypseną, protingas akis ir tampomą mokslinę įrangą. Kol klupėjau, priešais apleisto bunkerio duris, turėjau ką apgalvoti. Čia tikrai kažkas vyksta, kariškos komandos, bėgiojimas, riksmai. Mane kaip nepriklausomą fotografą, tai labai intriguoja. Po gero pusvalandžio laukimo iš bunkerio išėjo kariškis be skiriamųjų ženklų, jausmas, kad aplink sustingo oras. Eilinis saugantis mane pabąlo, atsirado grėsmė, kad jis gali nevalingai paspausti gaiduką ir aš pasunkėsiu keliais gramais švino. Pasitaisęs juodą beretę ant galvos, pasisukęs į būrelį kamo apranga apsirengusių individų (individų, ne kariškių, bet ekipuotė įspūdinga) būrį, davė kažkokius nurodymus ir palaukęs, kol grupė kažkur pajudėjo, atsisuko į mane. Kol jis lėtu žingsniu artėjo prie manęs susidariau įspūdi kad jis čia yra viskas, karalius, dievas, valdova, vadinkit kaip norit, bet susidurti su juo tikrai neįėjo į mano planus. Pasijaučiau dar nejaukiau.
- Zadovas, tiesiog Zadovas. Kokiu reikalu? Patikrinom, turit nepriklausomo fotografo leidimą, bet čia uždara teritorija, į ją niekas neįleidžiami ir neišleidžiami be vado leidimo su mano rekomendacija.
- Pablo, kaip Pikaso, tik nepiešiu o fotografuoju, - mintyse prasukau visus įmanomus melo variantus ką čia veikiu -, atsiuntė redaktorius padaryti nuotraukas apie kariškius taikos metu, jūs buvote arčiausiai.
Zadovas nusišypsojo. Tokią jo šypseną pamatę atgytų net numirėliai ir vėl numirtu.
- Leisime fotografuoti, bet tik tai, ką pasakysime, jokių savavališkų nuotraukų, klausinėjimų. Prieš perduodant medžagą jūsų redaktoriui turėsite pereiti mūsų cenzūrą. Bandymas patekti į saugomą teritoriją draudžiamas, neklauskite kas bus jei nepaklusite. Nors neturime ko slėpti visgi tai kariškių reikalai. Kur mane rasti žinote. Prašymas be reikalo netrugdyti. Leidimą būti teritorijoje gausite pas komendantą.
Komendantas kreivai žiurėjo į mane, pasiemė visus mano dokumentus, bet leidimą išdavė. Užsisegiau leidimą kaip įrodymą, kad vis dar esu. Apsiniaukė, linoja ir šala, ruduo visgi. Užkalbinau kelis kariškius, deja visi žiurėjo į mane tarytum būčiau vaiduoklis, pas visus vienas atsakymas: pas Zadovą. Mintyse, kur pernakvoti ir gal konors užkąsti. Mintis nušauti du zuikius, apsilankyti pas mokslininkus, gal gausiu informacijos apie tai kas čia dedasi ir kur pernakvot. Susiradau palapinę su medicininiu kryžiumi ant šono. Bet viduje dirbo mokslininkai ir tikrai nieko ten negydė. Esu buvęs ne vienoje laboratorijoje, bet tokios įrangos kaip čia dar niekur nemačiau. Įpylė man karštos arbatos ir pasodino ant kelioninės kėdutės, liepė laukti kol gryš profesorius. Užsnūdau. Pažadino mane užkliudęs mokslininkas. Chaosas, tokia pirma mintis, mokslininkai suprakaitavę reguliuoja savo įrangą, vieni kitiems duoda komandas, bėgioja iš vienos vietos į kitą, bet visas dėmesys nukreiptas į nedidelę dėžę su radiacijos, chemijos ir biologinio užterštumo ženklais. Civiliais drabužiais apsirengęs vyrukas pasiūlė palydėti mane pas profesorių.
Profesorius, nedidelis žmogelis, prie apdulkėjusio staliuko apkrauto popieriais, maloniai šypsojosi, bet pažiūrėjus į akis matėsi, kad jis dar kažkur...
- Saharovas, profesorius Saharovas. Girdėjau šiandien atvykote. Susipažinote su Zadovu? Kas per žmogus... Tokius tyrinėti reikia, o ne kariškiams vadovauti... Bet apie tai vėliau. Dabar iš teritorijos gilumos gavome naujus mėginius, todėl negaliu jums skirti daug laiko. Užbėgdamas jusų klausimams į prieki pasakysiu tiek kiek galėčiau pasakyti. Ten, už tvoros, įvyko nelaimingas atsitikimas, todėl teritorija užteršta radiacija ir į ją niekas neileidžiamas, dėl pačių saugumo. Pernakvoti, užvalgyti ir konors karšto išgerti galėsite pas mus. Mums duotas nurodymas su jumis nebendrauti ir neteikti informacijos. Todėl daugiau pagelbėti negalėsime. Gero vakaro.
Profesorius išėjo palikęs mane vieną jo kabinetuke.
Nesimiega, galvoje sukasi įvairios mintys, kodėl ant bunkerio viršaus pastatyta tiek prožektorių, kad per du šimtus metrų viskas apšviesta kaip dieną, pastatyti kulkosvaidžiai nukreipti į uždarą teritoriją, nejaugi jie gali apsaugoti nuo radiacijos?. Reikia įšeiti pravėdinti galvą. Stovėjau šešėlyje po lietumi ir svarščiau visus įmanomus variantus. Prie Zadovo bunkerio girdėjosi negarsūs balsai. Po geros valandos iš bunkerio pasirodė Zadovas su juodai apsirengusiu asmeniu. Apsirengęs tamsiai, kažkuris kamo modelis, išskirtinė liemenė su raudonom detalėm. Tikrai ne karinė apranga nors laikysena kariška, buvęs kariškis, neįsitempęs, elgiasi laisvai, bendrauja su Zadovu kaip su sau lygiu. Rankoje aliumininis lagaminėlis. Kažką aiškina, mostais rodo į uždarą teritorija. Nemačiau nei kada nei kaip, bet tarytum pagal ženklą iš tamsos pasirodė dar du taip pat apsirengę asmenys nešantys sunkią, juodą, metalu kaustytą dėžę. Zadovas pasitrynęs rankas surinko ant šone esančios spynos kodą ir pakėlė dangtį. Iš dėžės išsiveržė blausi šviesa, keitėsi šviesos intensyvumas nuo ryškiai raudonos iki žydros. Zadovas piktai užtrenkė dėžę, ir atsisukęs pradėjo kažką aiškinti „raudonųjų“ vadui. Net stovint už gerų dvidešimt metrų girdėjosi pokalbio nuotrupos: - Barmenas... Mažai... Per daug moku... Padarysiu visus... Sidorovičius... Nepasitikėkite... Uodas... Suraskite Daktarą... Kas toks „Iltis“?... Mokslininkai... Numatoma rytoj vakare...
Piktas Zadovas gryžo į bunkerį palikęs trijulę stovėti lauke. Trijulė stovėjo geras dešimt minučių, apsisuko ir nuėjo link miško, esančio prie uždaros teritorijos.
Rytas, dulksna. Galvoje dar daugiau klausimų, bet suprantu, kad informacijos lengvai negausiu. Komendantas atsiuntė eilinį, kad nuvestų pas jį. Pusryčiai su komendantu, kuris šiandien saldus kaip medus... Klausinėjo apie viską: kas ir kaip, ką mačiau, ką girdėjau, kada planuoju išvykti. Deja, pasakyti nieko negalėjau, tik parodžiau foto iš tų ką vakar spėjau padaryti. Komendantas liko patenkintas ir pasiūlė pasivaikščioti po teritoriją, bei viską aprodyti. Atsisakiau, nors supratau, kad pasielgiau nekaip. Kava buvo skani, kariškiai tokios tikrai negeria.
Per pietus gryžo juodų berečių grupė, kurią vakar kažkur išsiuntė Zadovas. Su savim atsitempė vyruką, kamo apranga, liemenė su žaliais apvadais ant nugaros nupieštas kaškoks žalias vilkas. Visas purvinas, ant veido sukrešėjęs kraujas. Numetė prie įėjimo, kaip maišą su smėliu. Pasirodė Zadovas, akys raudonos, koordinacija prasta, matyt naktį gėrė. Vienas iš grupės padavė drobinį maišelį Zadovui. Jis pažiūrėjęs į jo vidų atsargiai įkišo ranką ir ištraukė iš jo kažkokios žolės kuokštą. Pasilenkęs prie gulinčio žaliuko kažką jam pasakė, įspyrė kelis kartus. Pradėjo kažką aiškinti grupelei ir pamatė, kad aš stebiu visą šią sceną. Kelios komandos ir grupelė nusitempė žaliuką su savim. Zadovas greitu žingsniu nuėjo link komendanto. Įtariu ilgai man čia pasilikti neleis, reikia pamėginti gauti informacijos apie tai, kas numatoma šį vakarą.
Pas kariškių virėją sugebėjau nupirkti butelį degtinės pasakęs, kad jos labai reikia išvalyti fotokamerą. Patraukiau link mokslininkų, gal pasiseks prakalbinti. Visi mokslininkai užsiėmę, niekas į jokias kalba nesileidžia. Užmačiau kur renkasi ne kariškiai parukyti. Senas apgriuvęs pastatas iš dviejų aukštų likęs tik pirmas, o antro aukšto lubos atstoja stogą. Įsitaisiau ant keletos sumestų senų padangų ir pradėjau „medžioklę“, jei kas paklaus sakysiu darau poilsiaujančių mokslininkų nuotraukas. Praėjus keletui valandų pasikalbėjus su keliolika mokslininkų, nieko naujo nesužinojau, tik tiek, kad čia kažkas vyksta svarbaus, pilna darbo ir vieno mokslininko žodžiais, kad darbo čia šimtui metų viso pasaulio mokslininkams. Mokslininkus sutapatinau su žvejais, pagavo mailiuką, papasakojo, kad pagavo banginį. Ilgas laukimas atsipirko, pasirodė mokslininkas su žaliu biocheminiu kostiumu. Rankos drebančios, ant nugaros automatas, prie juosmens pistoletas, akys raudonos, traukia cigaretę, linguoja galvą, kalbasi pats su savim. Atrodo kaip psichinis ligonis, bet ant kostiumo antsiuvas Profesorius Semionovas. Nors pats nerūkau, paprašau pavaišinti cigarete. Tarytum ką tik atsibudęs, Semionovas pasižiūrėjo į mane ir ištiesė pakelį.
- Ar ką gero radot „ten“ ? - paklausiu tarytum man tai būtu neįdomu.
- Radom, radom. Tiek radom, kad neaišku, kas ką daro ir nuo ko gali kojas pakratyti. Nežinai kur koją statyti, kad neužmintum ant to gero. Išėjom aštuoniese pasiimti pavyzdžių, gryžom tryse ir tai su pagalba.
- Su pagalba ? - nustatau susidomėjusio asmens veidą.
- Taip, padėjo „vietinis“, Daktaru vadina jį. Matosi patyręs, bet neatskleidžia jokios informacijos, tačiau tarp anomalijų pravedė, padarus atbaidė. Skolingi tokiam neliksim, vaistinėlių krūvą duosim, kostiumo paprašė tik nesakė kam. Dabar jis valgykloj. Gaila, kad tokie žmonės mums nedirba.
Anomalijos? Padarai? Vietinis? Nedirba mokslininkams ir kariškiams, tai kam jis dirba? Kas per gėris kuris žudo? Visi klausimai per sekundės dalį praskrido galvoje. Reikia susirasti Daktarą. Dėl bendro vaizdo dar šiek tiek pabendravau su Semionovu, bet galvoje jau ieškojau Daktaro.
Daktarą radau netoli valgyklos. Žilstelėjęs, su netvarkinga balta barzdele, akys bėgioja, tarytum kažko ieško, į bet kokį garsą staigiai atsigręžia. Senos kareiviškos kelnės, brezentinė striukė, rusva brezentinė turistinė kuprinė, granatų ryšulys, nupjautvamzdis, pistoletas, blizga keletas peilių. Tokie daktarai žmonių negydo, o tik iš gaileščio damušti gali. Stovi prie bunkerio kampo rūko pypkę, ne cigaretę. Priėjau pasisveikinau. Jis mane nuo galvos iki kojų nužiūrėjo.
- Naujokas? - su sarkazmu manęs paklausia.
- Fotografas, tik vakar atvykau, turiu leidimą fotografuoti viską kas yra šioje pusėje. Norėjau sužinoti kas kitoje pusėje, kur saugo kariškiai. Sako radiacija, pavojinga, nieko neįleidžia į teritoriją.
- Leisti neleidžia, bet vienas kitas vistiek pakliūna, tik dažnai nedaeina net iki baro. Pamato kokį artefaktą bando pasiekti, o ten anomalija. Po anomalijos net laidoti nebūna ką.
- O, pats kaip tada ten vaikštai, gal koks žemėlapis yra kaip praeiti iki to baro.
- Žemėlapis būtu gerai, bet po kiekvieno išmetimo dalis anomalijų keičia savo vietą, čia kaip gyvas organizmas. Jausmas toks, kad Zona bando atsikratyti žmonėmis. Kuo daugiau žmonių, tuo daugiau anomalijų ir pavojingų vietų.
- O kokios tos anomalijos, negi jų nesimato ar nesigirdi?
- O tu daug klausinėji gal ir pats turi planų pakliūti į Zona?
Mintis kurią pasakė sukosi mano galvoje, bet išgyvenimo instinktai neleido jai susiformuoti. Taip, noriu, ir dar kaip, čia kvepia tokiu reportažu, kad, bet kuris žurnalas sumokės tiek kiek pasakysiu, o gal dar ir daugiau.
- Neturėjau tokių planų, bet jeigu siūlai, tai tikrai pasinaudosiu proga.
- Aš nesiūlau, papraščiau būtų parūkyti dinamito arba pažaisti vienam karštą bulvę su granata. Bet pasakysiu tiek, šiandien aštuntą vakare turėsi galimybę išbandyti savo rusišką ruletę.
- Kodėl toks tikslus laikas?
- Matai, mokslininkai turi įrangą, kuri leidžia numatyti artėjantį išmetimą keliomis dienomis ankščiau. Aš visada padedu mokslininkams, jeigu tai negręsia mano pačio saugumui. Pasak mokslininkų šiandien apie septinta vakaro bus išmetimas, todėl visi kas gyvi, sulys į savo bunkerius ar olas, kad pasislėptų nuo jo, nors išmetimas čia nėra pavojingas, bet saugosi visi. Zonoje išmetimas deja - mirtinas, jei išgirsi sireną geriau slėpkis po žeme. Tik žinok, sirenos senos, nevisada suveikia, turėsi dieną ar dvi, kad išmoktum pats nujausti arba įsigyti ryšio įrangą, kuri informuos tave apie pavojus. Dar tau pasisekė, girdėjau vakar Zadovas gavo siuntinį iš Sidorovičiaus, tikėtina, kad dar iki išmetimo išvyks su konvojumi pas pirkėją, todėl visai neblogi šansai pakliūti į Zoną.
- Mačiau kaip keletas asmenų atitempė dėžę pas Zadovą, o šiandien kažkokį vyruka su žaliu vilku ant nugaros.
- Heh gamtos vaikai ...
- Gamtos vaikai?
- Taip, jie čia keliese kolkas, bet vis daugiau žmonių pritraukia į savo pusę, jiems artefaktai reikalingi tik šiaip, kad turėtų, o varo jie bizniuką su anomaliniuose laukuose augančia žole visokia. O dalintis su kariškiais nenori.
- Man kariškiai sakė, kad šita zona negyvenama, gali joje išbūti tik mokslininkai su spec kostiumais. Kyla klausimas, tai kiek ir ko toj zonoje yra? Kas už ką kariauja? Kas ko siekia ?
- Jeigu išdrysi ateiti vakare, tai prie baro viską papasakosiu ir daugiau mažiau parodysiu. Siūlyčiau pasistiprinti, nes neaišku kada galėsi kitą kartą normaliai pavalgyti. Dar siulyčiau pas mokslininkus išsiprašyti vaistinėlės ir medikamentų, nu kas išeis jei duos. Susitinkame septintą už Zadovo bunkerio, iš ten ir pajudėsime.
Baigęs pokalbį su Daktaru patraukiau link valgyklos, sukirsiu dvigubą porciją, tada pas mokslininkus, gal kuom sušelps, nes tokiai kelionei nieko neturiu. Prisivalgęs, kiek galima normaliam žmogui, išeidamas, prie durų prasilenkiau su Semionavu, jau persirengęs baltu chalatu, praeidamas tarstelėjo:
- Aš nieko nežinojau ir tau nieko nesakiau.
Iš karto ir nesupratau, kad šie žodžiai skirti man, bet po akimirkos supratau, kad kažkas pranešė komendantui arba Zadovui apie mūsų pasikalbėjimą rūkykloje. Patraukiau pas mokslininkus. Iš padėjėjo sugebėjau išsikaulyti dvi vaistinėles ir kažkokių tablečių nuo radiacijos. Pas draugišką eilinį, butelį degtinės išsikeičiau į pora įpakavimų konservų ir litrą vandens. Jau eidamas pasiimti savo kuprinės sutikau komendantą, kuris „maloniai" palydėjo link kabineto, kuriame sedėjo Zadovas, bazės vadas ir kampo šešėlyje stovintis civilis rūsčiu žvilgsniu.
- Atvirai ir žodis į žodi apie ką kalbėjot su profesoriumi rūkykloje, - be užuolankų pradėjo bazės vadas.
- Apie mokslininkų darbą, kas ką veikia, bet jis iš kito pasaulio kalbėjo pats sau ir tarsi negirdėjo nei ką aš klausiau nei kuom domėjausi.
- Tai kodėl po jūsų pokalbio jūs nulėkėte ieškoti Daktaro?
- Iš viso to ką jis sau kalbėjo supratau, kad yra kažkoks darbuotojas, kurį vadina Daktaru, buvo įdomu su juo pakalbėti.
- Ir ką gi jis papasakojo?
- Tik tiek, kad jis vietinis gyvena jūsų saugomoj teritorijoj ir kartais padeda mokslininkams su jų mėginiais. Bandžiau įkalbėti keletai nuotraukų, bet jis atsisakė.
Kariškiai tarpusavyje susižvalgė, o kampe stovintis civilis vos matomai papurtė galvą. Komendantas trumpai tarė.
- Dėl susiklosčiusių aplinkybių, deja, bet jūsų laikas mūsų forposte baigiasi, štai jūsų dokumentai, leidimas baigia galioti lygiai vidurnaktį. Iki to laiko prašome palikti saugomą teritoriją. Zadovas maloniai nuveš jus iki artimiausios gyvenvietės.
Padėkojau, susirinkau dokumentus ir patraukiau rinktis savo žaislų.
Sirenos kauksmas pažadino mane kaip šaltas vandens kibiras ryte. Pramerkiau akis, lėtai išlindau iš krūmo, kuriame ir užmigau laukdamas Daktaro. Gal sumaišiau vietą, o gal Daktaras išėjo vienas. Sirena nustojo kaukti. Per bunkerio kraštą žvilgtelėjau į kiemo pusę, visi dingę tarytum niekados čia nieko gyvo ir nebuvo. Pajutau lengvą prisilietimą prie peties, atsisukau ir pamačiau Daktarą.
- Išdrįsai, nu kagi, paskutinis perspėjimas, jei eisi su manimi - į farposto pusę net nebežiurėk, iškart gausi švininio lietaus nuo kariškių. Jei pagaus, iš Zonos gali deportuoti arba vietoj užkasti, bet nuo tos akimirkos, kai pajudėsim, tu esi už įstatymo ribos ir tegul niekas kas vyksta Zonoj tavęs nestebina. O kol nueisim iki baro, privalai laikyti liežuvį už dantų ir elgtis taip kaip aš pasakysiu.
Linktelėjimu parodžiau, kad sutinku. Nejaugi smalsumas pražudęs dramblį pražudys ir mane.
Pirmieji žingsniai Zonoje įspūdžio nepadarė, miškai, pievos, krūmynai. Kurį laiką ėjome tylėdami. Jau sutemę, bet Daktaras ėjo taip, tarytum būtų vidudienis - saulėta diena. Nuėjus gerą gabaliuką Daktaras prabilo:
- Klausk. Bet žinok, kad ne į visus tavo klausimus turiu atsakymus, o į kai kuriuos nenorėsiu atsakyti.
- Kariškiai. Kodėl Zadovo prisibijo tiek komendantas, tiek bazės vadas. Net mokslininkai nenori apie jį nieko sakyti?
- Zadovas toks jau yra. Priklausomai nuo nuotaikos - gali nušauti, o gali apdovanoti. Laipsnį jis turi praporščikas, o gal jau ir pakilo. Esmė, kad viskas kas randama Zonoje keliauja tik per jį, su jo leidimu ir sumokant duoklę jam. Visi kiti sėdi jo kišenėje. Jis net turi savo nedidelę kariuomenę taip sakant. Matei juos, juodos beretės arba juodi šalmai su raiščiais. Dar vadinami kariniai samdiniai. Dažniausiai tvarko visokius juodus darbelius. Taip sakant visus galus sutvarko. Pamatei juos ir dėk į kojas kiek neša, kol jie pasamdyti, gali beveik viską daryti. O paprasti kareiviai toliau avanposto stengiasi nelįsti, taip sakant, netrukdo niekam, kol kasnors nesumąsto ką nuveikti prieš mokslininkus. Tada reidai prasideda, suėmimai, deportacijos. Niekam nereikia tokių problemų. Dar kartais kariškiai lydi siuntas iš mobilios mokslininkų bazės.
Čia Daktaras staigiai nutyla ir pritupia. Kažkur priekyje medžio šlamėjimas patraukia dėmesį. Pratupėjom geras penkiolika minučių.
- Galim toliau judėti, matyt bus koks Kraujasiurbys priklydęs arčiau forposto. Juos sutikus, jei neturi nupjautvamzdžio ar kelių granatų vynioji meškeres.
- Kraujasiurbys, čia uodas mutavęs ar ką ? - su humoro gaidele paklausiau aš.
- Ne, kraujasiurbys tai Zonos padaras, gal mutavęs, o gal išveistas o gal ir pati zona jį tokį pagimdė. Mažai kas žino tiesą, o ir tie tyli. Tu tikrai apie Zoną nieko nežinai?
- Tik tiek kiek gavau informacijos, kad kurį laiką čia dirba mokslininkai ir kariškiai ir tiria nepaaiškinamus reiškinius.
- Nu joooo, nepaaiškinamų reiškinių čia nemažai.
Ant Daktaro rankos pradėjo pypsėti telefoną primenantis įrenginys. Tyliu, laukiu kol pats pasakys, ką tai galėtų reikšti.
- Nu va, norėjai pamatyti nepaaiškinamą reiškinį, žiurėk.
Iš kišenės pasiėmęs varžtą mestelėjo jį kokius dešimt metrų priešais save. Iš žemės išsiveržė liepsnos stulpas kokių aštuonių metrų. Stulpas degė kokias dvi ar tris minutes ir dingo.
- Va tau ir nepaaiškinamas reiškinys. Jei pakliūsi šalia ir tik užkabins, tai nudegimas garantuotas, o jei centre, tai net pelenų neliks. Reiks daryti nedidelį lankstą, kokį penkiolikos metrų. Gryžtant prie kariškių, stipriai bijoti jų nereikia, vaikšto tik keliais, į krūmus stengiasi be reikalo nelįsti. O žmonių čia užtenka, kaip ir sakiau, kuo daugiau žmonių tuo daugiau mirčių.
Likusį kelio gabaliuką ėjome tylėdami, turėjau ir ką apmąstyti ir nenorėjau pykdyti .
BARAS:
Tikėjausi visko, bet ne to ką pamačiau. Prie įėjimo pasitiko pora sargybinių su viską mačiusiais ginklais ir piktais žvilgsniais, susiraukę kaip pernykštės slyvos. Sename apleistame angare buvo įsikūręs Baras. Pirma ką pamačiau einant angaru, buvo jauną verslininką primenantis asmuo, spausdinantis kažką ant senos spausdinimo mašinėlės. Daktaras linktelėjo jam. Atrodytų, kad tas net nematė linktelėjimo, bet atsiradusi šypsena jo veide leido suprasti, kad jam buvo malonu jog Daktaras su juo pasisveikino.
- Čia baronas. Ginklų ar technikos Baronas, jokio skirtumo. Jei reikia malūnsparnio suderins, jei reikia ką nors anonimiškai užsakyti, irgi suorganizuos. Kai parodysiu kas kur, pirmu reikalu pas jį ir prašyk, kad tavo telefoną paturbintų iki tokio lygio kaip pas visus, padės pratempti dieną kitą. Dar pas Baroną susiorganizuok kokį ginklą, nes iš baro be ginklo išeiti tas pats kas išsimaudyti sieros rūgšties ežere.
- O ką čia toks ežeras yra? - mano akys jau lipo ant kaktos.
Daktaras šyptelėjo, kas reiškė, kad visko gali būti, o gal ir ne, kolkas nesuprantu, kas tikra o kas ne. Kitam kambariuke pamačiau jau matytas Raudonąsias liemenes, visi pasitempę, paniekinančiu žvilgsniu žvelgia į visus likusius.
- Tai Pareigos gauja, ar grupuotė, vadink juos kaip nori. Tik nelysk prie jų. Humoro neturi, pikti kaip velniai, pas juos bazėje neseniai kažkoks protinguolis išpylė kažkokios rūgšties, tai dabar saugo Barą ir pastoviai čia trinasi. Draugauja su kariškiais. Per Barmeną tvarko su jais reikalus. Kartais dirba kaip samdiniai ir bando vaizduoti Zonos tvarkdarius. Dauguma jų buvę kariškiai išmesti iš armijos arba dezertyrai besislepiantys Zonoje. Labai nemėgsta Žalių vilkų, kitaip dar vadinamos Laisvės grupuotės.
Priešingoje pusėje esančiame kambariuke girdėjosi aimanos ir pikti riksmai.
- Čia pas mus, ale kalėjimas, jame laikomi visi tie, kurie nusižengia bendroms taisyklėms. Taip sakant, jei plačiame pasaulyje kažko prisidirbai Zona priims tave, bet ir čia yra taisyklės ir už jų nesilaikymą baudžiama, dažniausiai mirtimi. O taisyklės paprastos: nevok, Bare nešaudyk ir ginklo netrauk iš dėklo, apie artefaktus su Barmenu kalbėkis, savų nešaudyk ir draugų, jei tokių turėsi, nelaimėje nepalik.
Iš visai greta kalėjimo esančio kambariuko smilko lengvas saldus dūmelis.
- Jeigu įeisi čia be dujokaukės, gali pasivaidenti kas tik nori. Čia Laisvės kambariukas. Jie čia renkasi atsipalaiduoti ir tuom nervina visus likusius, taip sakant viduje dvelkia Laisvės vėjas. Draugauja su visais laisvaisiais, samdiniais kartais net su banditais trina reikalus. Reikalus derina per Sidorovičių.
- O Sidorovičius irgi čia?
- Ne ne, Sidorovičius visai kitoje vietoje, gal kada nueisim, bet tik ne naktį ir ne su naujoku.
Įėjome i pagrindinę salę, kurioje triukšmas, šurmulys, ant stalų degtinės buteliai, konservų dėžutės kaškokios skardinės, peleninės su cigaretėmis. Kampe baras, už jo karaliauja pliktelėjęs, vidutinio ūgio nedidelius akinukus užsidėjęs Barmenas. Ant juosmens kabo pistoletas, kurio vamzdis aptrupėjęs nuo dažno naudojimo. Už nugaros - paruoštas kulkosvaidis, galintis įvesti tvarką bet kuriuo reikiamu metu. Nešvariu, kaškokio gyvio kailio skiaute, valantis stikliuką. Pamatęs Daktarą pastumia prie baro miegantį žmogelį, kuris nudrimba ir toliau ramiai miega.
- Jūsų vieta rezervuota ir jūsų laukia,- tarstelėjęs barmenas ir nieko neklausęs išsitraukia iš po stalo butelį kažkokio rusvo skysčio ir pripylęs dvi taureles stumteli link mūsų. Daktaras nieko negalvodamas susivertė turinį į burną, nurijo, pasipurtė ir pastumė taurelę atgal link Barmeno.
- Susipažink, Pablo, fotografas, naujokas.
- Supratau, aptarnausim pagal visas geriausias prancūziškų namų tradicijas. Šikti tualetas lauke, myžti ant bet kurio krūmo, miegoti toliau esančioje patalpoje. Nu, jeigu diena gera, išgerti ir paėsti pas mane. Jei diena nenusisekė, tai vistiek pas mane, visada turiu vieną kitą užduotį. Nieko nemokamo neturiu, bet visada galima susitarti kažką į skolą. Negrąžinsi iš po žemių iškasim. Bare jokių ginklų, už baro ribų darai ką nori, jei tai neliečia manęs ir mano verslo.
Linktelėjau, ką aš dar galėčiau padaryti. Išgėriau taurelę rudo skysčio, pagal kvapą alkoholis. Nubėjo jis pakankamai lengvai, bet po kelių minučių viduje tarytum kas laužiuką užkūrė, pro akis, ausis ir visa odą iš vidaus pradėjo eiti garas. Šilta, pagalvojau. Tuo tarpu Barmenas su šypsena nuo ausies iki ausies stebėjo mane.
- Nu kaip tau mūsų vietinė trauktinė su Laisvės žolytę?
Kelis kartu žagtelėjęs parodžiau nykštį.
Daktaras persimetė keliais žodeliais su Barmenu, nusivedė mane prie staliuko, padėjo pilną stikliuką gėrimo ir butelį vandens.
- Pasėdėk, palauk, sutvarkysiu keletą reikalų ir gryšiu.
Lėtai gurkšnodamas gėrimą pradėjau žvalgytis po aplinkinius staliukus. Pas lankytojus aprangos stilius: kas ką rado, tas tą užsidėjo. Vieni su džinsais, kiti su kariškais kostiumais, treti su senom karinėm kamo uniformom. Prie vieno staliuko tyliai sėdėjo keturiese su melsvais kostiumais ir žvalgėsi po visą Barą, kaip ir aš. Tolimiausiame kampe sėdėjo keli tipeliai, tikrai niekaip neįsipaišantys į bendrą vaizdą, aptrinti kedai ir kerzai, juodos treninginės kelnės su trim juostelėm, lengvos juodos medžiaginės striukės su kapišonais, ant nugarų maiškuprinės, kitaip jų negalėčiau pavadinti. Vienas iš jų, tikėtina viriausias, su odiniu ploščium iki žemės su AK už nugaros, nužvelgė mane, nusišypsojo, kilstelėjo savo taurelę ir ją išgėrė. Nežinodamas ką daryti išgėriau ir aš. Po kelių sekundžiu vienas iš jų atsistojo ir pasisukęs pajudėjo link manęs. Iš šono tikriausiai atrodė juokingai, nes praktiškai paspringau pamatęs, kad link manęs pajudėjęs asmuo - mergina. Juodos akys, juodi garbanoti plaukai, padažytos lupytės, prasegta striukė kėlė gašlias mintis. Ėjo, ne jinai nėjo, jinai plaukė, gracingai kaip modelis ant podiumo.
- Labas, mano vardas Vera, taip taip gali nesivarginti, Tikėjimas, tiksliau manimi galima pasitikėti. Tu matau čia naujokas.
- Nejau gi čia visi žino kad aš naujokas?
- Jeigu išgyveni Zonoj bent savaitę, tai iškart atskirsi šviežią mėsytę nuo patyrusio vietinio. Apsidairyk, kuo tu skiriesi nuo kitų? Pas visus kaip minimum dujokaukė, kuri su nauju filtru leidžia išvyventi 10 minučių. Pas rimtesnius, kurie keliauja giliau į Zonos gelmes prie savęs visada uždaro kvėpavimo sistema. Visi turi po pistoletą, dauguma automatus, medžiotojai daugumoj naudoja pompinius šautuvus ar nupjautvamzdžius. Medžiotojais vadiname tuos, kurie saugo nuo Zonos padarų arba juos medžioja. Kraujasiurbis ar snorkas bijo tik granatos arba nupjautvamzdžio, ir tai dažniausiai reikia spėti pribėgti ir papjauti geru peiliu, kitaip po minutės kitos gali pašokti ir vėl užpulti.
- Snorkas? Apie kraujasiurbius aš jau girdėjau, o kas tie snorkai.
- Matai, Zonoje pavojingų objektų ir taip nemažai, o dar kažkur po žeme yra laboratorijos, ir kas ten dedasi niekas nežino. Sklando kalbos, kad dauguma monstrų, tai nepasisekusių eksperimentų pasekmė.
- Labaratorijos kuriose dirba forposto mokslininkai?
- Ne ne, tie mokslininkai „Ekologai“ jiems duok kokį artefaktą, žolės prirauk, anomaliją parodyk. Turi daug klausimų, o mes turim visus atsakymus, junkis prie mūsų, duosim ginklą šiltą vietelę. Bosas geras, kartais vieną kitą užduoti padarai ir gyveni ramiai.
- Mergaite jūs nesupainiojote staliuko? - Abu atsisukame vienu metu, balso savininkas neskusta barzda, pajuodusiais paakiais, kreiva šypsenėle, per visą veidą randas. Merginos drąsa ir pasitikėjimas kažkur išgaravo. Drebančiu balsu pradėjo kažką murmėti. Kolegos prie jos staliuko greitai atsistojo. Bare dingo visi garsai, spengiančioje tyloje galima buvo girdėti širdies plakimą. Tarytum sprogimas trekštelėjo saugiklis.
- Taisykles žinoke džentelmenai? - nuskambėjo Barmeno balsas. O ant baro jau stovėjo paruoštas kulkosvaidis, kurio gaiduką spaudė jau pabalęs Barmeno pirštas. Jausmas, kad jis tik ir laukia kol galės parodyti kaip žmogus tampa faršu.
Juodai apsirengę vyrukai lėtai atsisėdo, mergina greitu žingsniu gryžo prie jų. Matėsi, kad visi buvo kažkuom nusivylę.
- Mane vadina „Randu“. Kodėl? Manau aiškinti nereikia. Matau jau susipažinai su banditais. Gerai, kad spėjau prieiti. Daktaras perdavė, kad reikia pagloboti kažkoki naujoką. Kokį daug spėlioti nereikėjo.
- Banditai Zonoje?
- Zonoje visi su nuodėme didžiajame pasaulyje. O banditai mūsų druska. Dažniausiai jie nežudo, tiksliau nežudo be reikalo. Pagauna ką nors iškrausto kišenes, atima viską kas vertinga ir paleidžia, net ginklų neatiminėja. Jei nebus ką gaudyti, tai neturės iš ko gyventi. Jei užsitrauksi jų rūstybę gali parduoti į vergiją arba privers traukti artefaktus iš anomalijų. Bare kaip ir visiems jiems leidžiama sedėti. O bazuojasi jie kažkur giliau zonoje.
- Jausmas, kad Zonoje karo veiksmai, o ne uždara teritorija.
- Panašiai, Laisvė kovoja su Pareiga, Laisvieji kaip samdiniai, kariškius galima papirkti jei turi ryšių, banditai pavojingi, jei turi ką nors vertingo, mokslininkai dirba su visais, bet nenoriai, nes mano, kad pašaliniams čia ne vieta.
- Laisvieji?
- Laisvieji, nepriklausomi, vienišiai. Visus vienu pavadinimu vadina STALKERIAIS.
- O tu kuriems priklausai?
- Mes? Aš gal prie laisvųjų stalkerių tikriausiai.
- Tu sakai mes? Kas tie mes?
- Mes, nu tai sakykim, senų gerų draugų būrelis, kartais paveikiam bendrai ką nors, prie laužiuko pasėdim, istorijas papasakojam.
- O kiek tu jūsų?
- Nu su daktaru tu jau pažįstamas, tai dar aš ir keletas kitų draugų. Ateis laikas, jeigu būsi gyvas gal ir kitus sutiksi.
Gryžo daktaras, lėtai atsisėdo, nužvelgė mus:
- Randai, mokslininkai susitarė, kad jų laboratoriją nuo radioaktyvaus izoliatoriaus išvalys Pareigos grupuotė. Už tai gaus pora kostiumų, kad galėtų sutvarkyti ir savo seną bunkerį. Iš dalies gal ir gerai, nustos bare trintis, gal ramiau bus. Laisvė irgi sumąstė iš banditų atkovoti bunkerį prie Rudžių miško, renka samdinius. Nusimato daug pokyčių, bus karas bus aukų, tarytum Zona lėtai žudo... Kas dėl taves Pablo?. Štai tau nenaujas, bet geras pistoletas ir mano nupjautvamzdis, kai įsigysi savo, gražinsi. Naudota dujokaukė, kad iškart nenumirtum ir liemenė, kad turėtum kur viską susikabinti. Patarimas, jei nuojauta sako neiti neik, jei sako griūti - griūk, vienas niekur neik su banditais geriau nesitrink ir žolės geriau nerūkyk, venk kelių, nes ten kariškiai patruliuoja ir neatsuk nugaros savo sėkmei. Man reikia eiti, link mūsų slėptuvės pakeliui užsuksiu pas pelkinį, gal turės informacijos apie Chimerų migraciją. Iš paskutinių rastų kūnų net nesuprasi, kuriai grupiruotei priklausė.
Supratau, kad vyksta kažkas svarbaus, bet vis dar neįsivažiuoju į bendrą paveikslą.
- Trumpai, ar visi gyviai Zonoje pavojingi?
Randas susižvalgė su Daktaru. Daktaras linktelėjo, pakilo nuo staliuko ir lėtai patraukė link baro. Barmeno rankose atsirado grafinas to paties rusvo gėrimo, ipylęs stikliuką ir palaukęs kol daktaras jį išgėrė, palingavo lėtai galva ir pradėjo valyti eilinį purviną stikliuką. Daktaras išėjo, įdomu ar dar su juo susitiksiu.
- Patarimas, jei suabejojai savo galimybėmis išgyventi už kelių dienų turėtų būti surinkta pakankamai artefaktų ir jie su palyda bus transportuojami pas Zadovą. Galėsi prisijungti prie jų ir gryši į dižiąją žemę. Visą kitą laiką galėsi praleisti bare, manau čia padarysi pakankamai gerų kadrų savo reportažui. Sekmės išgyventi. Susitiksime Zonoje.
Mintis buvo gera, bet dabar smalsumą nugalėti jėgų jau nebuvo. Rytas už vakarą protingesni, dar pas Baroną ir jieškoti kampo miegui.
Baroną radau prie skelbimų lentos, tuo metų jis prismeiginėjo nuotrauką su užrašu „Ieškomas Uodas, pageidautina gyvas, prizas 100 rentgenų“. Mostu parodė man eiti link jo kambariuko. Laukti nereikėjo ilgai, pasirodė Baronas, ištiesė ranką:
- Kas aš tu žinai, Daktaras apmokėjo tavo sąskaitą. Duok savo telefoną pribursiu ką nors.
Išsitraukė seną laptopą pasijungė mano telefoną ir pradėjo kažką maigyti ant klaviatūros. Po gero pusvalandžio:
- Štai baigta, dabar tavo telefonas jau ne telefonas, įdėjus keletą papildomų mikrochemų dabar jis gali daugiau. Visų pirmą net jei neveiks sirenos vistiek gausi žinutę kad artėja išmetimas, jei pradės traškėti suprask, kad veikia geigerio skaitiklis ir tu artėji prie radiacijos šaltinio, perdaryta antena leis aptikti anomalijas, jei pradės pypsėti kojas į rankas ir varyt iš ten. Dar rasi žemėlapį, aprašymus ir informaciją kas pas tave kuprinėje guli, jei kartais pamirši.
- Kaip galima gauti vietą kur miegoti?
- Užsidirbti gali keliais būdais: prisijungęs prie Laisvės arba Pareigos gausi viską ko reikia, bet reikės daryti tai ką lieps vadas, pas banditus tai yra visko tai nėra nieko. Kuo neturtingesni laisvieji stalkeriai tuo biednesni banditai. Gali užsidirbti pas mokslininkus arba ieškoti artefaktų. Darbų gali rasti pas mane, Barmeną arba Sidorovičių. Zadovas kartais samdo žmones. Kariškiai greičiau viską atims, bet gali papirkti arba prigirdyti. Artefaktus priduoti gali mokslininkams, Barmenui, Sidorovičiui arba Barigai jis beje banditų vyriausias. Vieni artefaktai pas vieną brangesni pas kitą pigesni, rizikuoji tik ar daneši ar ne. Jei turi pinigų iš didžiosios žemės, tai gali pasikeisti pas mane ar Barmeną. Vietiniai pinigai vadinasi Rentgenai, už juos gali pirkti ir parduoti. Miego vieta toliau už baro, geriausiai turėk nedidelę palapinę ir miegmaišį, tik nepalik nieko vertingo kai eisi i Zoną, nors vagių čia nedaug, nes Barmenas su tokiais nesiterlioja.
Už baro pasirodo įsikūręs tikras palapinių miestelis. Gal kažkiek drėgna ir nejauku, bet pakankamai saugu ir niekas netriukšmauja. Apsauga čia griežtai žiūri į ramybę. Susiradau laisva vietą, pasistačiau vienvietę palapinę, išsivyniojau miegmaišį ir įlindęs į jį bandžiau užmigti. Galvoje tiek informacijos, kad darosi aišku: kad čia niekas neaišku. Vienas atsakymas duoda dar dešimt klausimų. Ir reikėjo mano smalsumui nugalėti mano savisaugos jausmą. Ką aš čia darau?. Miegas ir nuovargis mane nugalėjo...
Triukšmas baro salėje, riksmai, batų trepsėjimas. Prabudau spausdamas pistoleto rankeną, visgi savisaugos instinktas daro savo, mokosi taip sakant. Išsirangiau iš palapinės, greitai susimečiau savo kelis daiktus į kuprinę ir nubėgau į baro salę.
Vaizdelis tarytum kariškiai kratą darytų. Prie baro stovi susikūprinęs žmogelis ir ramiai kažką kalba su Barmenu. Kiti stovi nugaromis prie sienų,o likusieji, sėdintys prie staliukų nutolusių nuo baro, atsisukę į jų pusę ir gaudo kiekvieną Barmeno bei svečio judesį. Lyg ir nieko neįprasto, tik aplinkinių nervingumas rodo, kad čia kažkas vyksta. Vidinis jausmas sakė greitu būdu nešti iš čia savo skudurus, bet kaip visada nugalėjo smalsumas. Barmeno ir jo svečio pokalbis truko gal dvidešimt minučių. Svečias galiausiai kažką sušnabždėjo barmenui, linktelėjo ir atsisuko. Baro publika dar labiau įsitempė, svečio veidas buvo tarytum nutarkuotas ir nudegintas, vieni randai, raudonos akys, viena ranka nukarusi iki kelienio, kita lyg ir normali. Priėjęs prie artimiausio staliuko kažką pasakė grupelei stalkerių, nuo ko jų veidai nusidažė baltai, tada žaliai ir galiausiai įgavo melsvai žalią atspalvį. Svečias garsiai nusijuokė, susikūprino ir patraukė link išėjimo. Visi lengviau atsiduso. Įsidrąsinęs priėjau prie staliuko su stalkeriais.
- Kas čia toks buvo? Ką tokio pasakė?
- Ką pasakė? Nieko tokio, tik pasiūlė pasivažinėti ant karuselės.
- Ir?
- Ką ir, nejaugi tu nepažįsti Izlomo, kol kalbi su juo veidas į veidą viskas gerai, tik atsuksi nugarą ir lavonas. Retas kuris liko gyvas atsukęs Izlomui nugarą. Tiesa, jei pas jį nuotaika gera ir turi saldainių, tai gali susitarti, kad palydėtu į reikiamą Zonos vietą. Monstrai ir gyviai bijo jo. Gal tik Kontrolierius ar iš apleisto objekto išlindęs Biureris gali užpulti. Jų Psi energija ir telepatinės galios juos apsaugo nuo Izlomo.
- Kiek rūšių monstrų Zonoj kurių reikia bijoti.
- Bijoti reikia visų, ankščiau ar vėliau su vienu ar kitu vistiek susidursi. Mutavusios žiurkės pavojingos kai jų dauk arba įlysi į koki požemį. Šunis lyg ir iššaudė visus, Daktaras kartais pasirodo su savo pseudo šunim, kažkaip prisijaukino. Mutavę šernai su stirnom irgi pasitaiko, bet jie labiau stengiasi laikytis atokiau nuo žmonių. Kraujasiurbiai ir snorkai dažniausi sutinkami padarai. Biureriai kartais pasirodo po vieną kartais poromis. Kontrolierius irgi yra, bet tik gandai sklando ir kartais pasirodo Zombiai, nors daugelis sako, kad tai stalkeriai, kurie rado įėjimą į kurią nors labaratoriją, kurioje didelė Psi spinduliuotė. Bet sklando gandai, kad tai gali būti ir Kontrolieriaus darbas. Dabar eik, reikia apmąstyti, kaip nusigauti iki Sidorovičiaus aplenkiant Izlomą.
Laikrodis rodė dešimtą. Laisvės atstovų ir Pareigos grupuočių nesimatė, matyt išėjo tvarkyti savo reikalų. Po Izlomo apsilankymo baras greitai tuštėjo. Barmenas nemiegojo ir vis blizgino tuo kelis bokalus ir kelias taureles.Gal duos kokio darbo? Reikia gi kažkaip čia išgyventi...
- Gal kokį lengvesnį darbelį turi? Tokį, kad nenustipčiau tik išėjęs pro duris.
- Darbo visada yra, bet nevisi jais apsiima, arba košės galvoj per daug arba smarvės neturi. Galiu pasiūlyti nunešti paketą pas Sidorovičių, reikia keletą artefaktų surasti, nes yra pirkėjai. Jeigu drąsus, reikia keletą vietų apžiūrėti. Darydamas užduotis gal ir nepraturtėsi, bet konservų dėžutei, buteliui vandens ir šoviniams užteks.
- Dėl artefaktų, kur jų ieškoti ir kaip rinkti?
- Artefaktus gali rasti visoje Zonoje, retus artefaktus rasi ten kur anomalijos ar kitos pavojingos vietos. Kuo retesnis artefaktas tuo daugiau gausi. Jei pagal užsakymą, tai ir bonusas numatomas. Tik žinok, neapdirbtiems artefaktams reikalingas konteineris, niekas neišsiaiškino kodėl, bet jei turi kelis artefaktus, tai jie tarpusavyje pradeda reaguoti, ir tas pas kurį tie artefaktai, greičiausiai susidurs su sveikatos problemom.
Apie artefaktus daugiau žino mokslininkai. Kiekvienas artefaktas turi savo savybes, kai kurie žudo, kai kurie gydo, rasi artefaktą - nešk pas mane, o tada jau papasakosiu ką jie daro. Jei labai norėsi, galėsiu aktyvuoti artefaktą, aktyvuotų artefaktų tašėje galėsi laikyti tris vienetus. Visi artefaktai turi ir savo galiojimo laiką, po to kai aktyvuotą artefaktą panaudosi jis po kiek laiko „išsikraus“ ir taps beverčių.
- Gal tada pradžiai nueisiu iki Sidorovičiaus ir nunešiu jam siuntinį, kurį minėjai.
Pinigų kaip supratau reikės čia ir nemažai, bet norėjosi iš pradžių pamatyti daugiau Zonos ir suprasti kas vyksta.
Prie išėjimo būrelis stalkerių pasiruošusių kažkur traukti i Zonos gilumą. Jų grupelei vadovavo aukštas vyrukas su žilstelėjusia barzdele, už nugaros kabojo nupjautvamzdis, prie diržo artefaktų konteineris, nedidelė kuprinė ir visko mačiųsi brezentinė striukė. Balsas kimus kalba tyliai bet balsą gali girdėti ir už keletos metrų.
- Kur trauksi jaunuoli? - netikėtai atsisukęs į mane paklausė jis. – Gal norėtum prisijungti prie mūsų? Planuojam keliauti iki rūdžių miško, pakeliui užsuksim pas Sidorovičių.
- O kokiu tikslu jūs planuojate keliauti iki rūdžių miško?
- Matai, radome keletą kūnų ar tai kas iš jų liko. Dažniausiai randami kūnai be kraujo ar sudrąskyti, bet viskas vienoj vietoj. Pagal tai žinom kas užpuolė ar kur įlindo stalkeris. Bet šita situacija kitokia, turime įtarimą, kad zonoje vėl pradėjo medžioti Chimera.
- Chimera?
- Taip, jinai medžioja naktį, jei išgirsi riaumojimą ir pamatysi raudonas akis bėk kiek kojos neša.
- Siūlote man bėgti, o jūs patys nebėgat?
- Matai, mūsų nedaug, bet mus vadina medžiotojais, mūsų darbas reguliuoti monstrų populiaciją. Jei tu su mumis, pakeliui papasakosiu daugiau.
Pakeliui? Viduje aš tiesiog šokinėjau iš laimės, kad nereikės pačiam ieškoti kur pasislėpęs Sidorovičius, o dar tas faktas, kad turėsiu „apsaugą“, kuri medžioja tuos kurių visi bijo. Sėkmė man šypsojosi.
Keletą valandų tyliai ir ramiai judėjome miškais kartais aplenkdami nematomas kliūtis. Kai prabilo medžiotojų vadas buvome pakankamai nutolę nuo Baro.
- Nu va, papasakosiu ką veikia medžiotojai, ką ir kaip medžiojame. Tarp mūsų yra viso labo keli tikri medžiotojai, visi kiti naujokai. Kiekvienos medžioklės metu ką nors palaidojame, bet viena mirtis išgelbėja keliolika gyvybių. Zonoje nepavojingi padarai yra: mutavusios žiurkės, šernai, laukiniai ir mutavę šunys bei kiti mutavę miško padarai. Jie nepavojingi jeigu neužklysi į jų lizdus ar miegojimo vietas, bet pavojingi gali būti jei turi prieaugį. Mutavę padarai, kurių kilmė neaiški - tai Snorkai ir Kraujasiurbiai, turime prielaidų, kad tai kariškiai po nenusisekusio eksperimento, jie greiti ir žiaurūs, bet nuspėjami, žudo pasirinktą taikinį ir dažniausiai juo pasitenkina, prieš tokius monstrus veiksmingos granatos ir šratiniai šautuvai. Bet jie tik sužeidžia, reikia spėti pribėgti ir peiliu papjauti, nes kitu atveju jie gali pabėgti. Kitas monstras tai Biureris, jų būna keleta tipų, rudasis mažiukas, storas lėtas, požemių biureris, aukštesnis, apsijuosęs juodu ploščiumi, laboratorinis. Juos vienija keli bendri bruožai, juda lėtai, stengiasi laikytis prie pastatų, turi telekinetinių galių. Kai kurie sako matę kaip Biureriai mėto šviečiančius kamuolinius „žaibus“, jei toks pataiko į žmogų, tai žmogų sutraiško kažkokia gravitacinė jėga, lieka faršu pripildyta žmogaus oda. Tokį monstrą medžioti sunku, geriausiai keliems žmonėms su šratiniais šautuvais, nes apsvaiginti Biurerį reikia pataikyti bent keturis kartus ir tai nevisada pasiseka. Jei Biureris jaučia grėsmę gali pakelti rankas kalbėdamas kažkokias maldas, tada jį apgaubia melsva šviesa ir jau tada jokios kulkos jo nebeima, taip apsisaugojęs jis dažniausiai palieka pavojingą teritoriją. Apie kontrolierių tikriausiai žinai, atbaidyti mažai šansų, bandė kažkada grupė stalkerių jį nužudyti iš kokių penkiasdešimt žmonių neliko nei vieno, bet po kurio laiko matė ne vienas iš jų slankiojantiį po Zoną kaip zombį. O mes dabar medžiosime Chimerą, medžioja šis monstras tik naktį, o dieną slepiasi. Kad būtume garantuoti iš kariškių gavome keliolika povamzdinių granatų, tikėkimės užteks. Jei pasiseks parsinešime vieną iš Chimeros galvų. Prisimink: monstrams pavojingos granatos, šratiniai šautuvai, bet jie nenužudo, o tik sužeidžia, būtinai reikia pripjauti peiliu dėl viso pikto.
Death is only the begining
User avatar
Nemiga
Private
 
Posts: 18
Joined: 28 Oct 2016, 21:51

Re: The Zone 2017-10-27/29

Postby bombermen » 17 Oct 2017, 21:19

Dėmesio!!!
Dėl susiklosčiusių nepalankių - labai drėgnų orų nukentėjo poligono teritorija (ženkliai pakilęs vandens lygis), todėl žaidimas nukeliamas kitiems metams gegužės mėnesiui. Užsiregistravusių asmenų registracija išlieka, su jais susisieksime tik patikslinti ar jie neatšaukia registracijos.
Žaidimas vyks 2018-05-24/27 dienomis.


P.S. Zonoje atsirado nauja anomalija - "bebrai", su kuria šiuo metu intensyviai kovojama. (Gyvūnai kovos metu nenukentės) ;) :D
User avatar
bombermen
First Sergeant
 
Posts: 185
Joined: 17 Nov 2014, 21:02
Location: Šalčininkai
Komanda: LYCAN


Return to S.T.A.L.K.E.R. The Zone



Who is online

Users browsing this forum: No registered users and 0 guests

cron